Istorija

Biliūnų dvaras

Biliūnų dvaras yra vienas iš nedaugelio išlikusių barokinio tipo reprezentacinių dvaro pastatų Lietuvoje, vienas iš seniausių Žemaitijoje ir žinomiausias Raseinių krašte dvarų, turintis architektūrinę, urbanistinę bei kraštovaizdinę vertę. Dvaras pavadinimą gavęs nuo senųjų šeimininkų Bilevičių, vėliau pasivadinusių Biliūnais. Dvaro rūmai buvo pastatyti apie 1427 m., 1515 m. restauruoti.

Bilevičių dvaras rašytiniuose šaltiniuose pirmą kartą paminėtas 1592 m.

Šioje vietoje, ant Šaltuonos upelio kranto, jau XVI – XVII a. stovėjo dvaro pastatas. 1763 m. inventoriuje minimi šie stovėję pastatai: senas namas, du grūdų sandėliai, ledainė, bravoras, arklidė, vežiminė, tvartai ir malūnas. XVIII a. ant išlikusių rūsių ir aukšto cokolio pastatyti vieno aukšto mūriniai rūmai, o jų architektu laikytas Raseinių bažnyčios autorius. Centrinėje rūmų dalyje yra vestibiulis, prie kurio glaudžiasi į sodo pusę kiek išsikišusi šokių salė. Vestibiulį puošia baltų glazūruotų koklių krosnys. Šokių salės sienas skaido suporinti korintiniai piliastrai. Šalia salės būta svetainės, kurios parketo grindis puošė dobilo lapų motyvų intarsijos. Vakariniame pastato gale buvo ūkinės ir tarnų patalpos, sutelktos apie nedidelius koridorėlius.

Iki mūsų dienų Biliūnų dvaro sodyboje išliko rūmai, svirnas, ūkinis pastatas, ledainė, parkas.

 XVII a. ant Šaltuonos kranto buvo įveistas parkas. Parke buvo pasodinta 14 vietinių ir 18 atvežtinių rūšių medžių. Dar ir dabar iš senojo parko yra likusi 120 m ilgio ir 4 m pločio liepų ir klevų alėja.

            Bilevičiai Žemaitijoje valdė daug dvarų, jiems priklausė Šaukotas prie Šaltuonos, Dargužiai, Viduklė, Žaiginys, tačiau Biliūnai buvo jų tėvonija, pagrindinė ir seniausia rezidencija. XVI a. pirmojoje pusėje, Žemaičių kunigaikštystėje dažnai aukštas pareigas ėję Bilevičiai buvo glaudžiai susiję su Reformacijos plitimu Žemaitijoje ir Raseinių krašte. Spėjama, kad tarp 1546 m. Jono Bilevičiaus hercogui Albrechtui rekomenduotų gerai lietuviškai kalbančių jaunuolių, kurie turėjo tapti pastoriais, galėjo būti ir Martynas Mažvydas.

 Gana žymų pėdsaką Lietuvos kultūroje būsimoms kartoms paliko Teodoras Bilevičius aprašęs savo 1677 – 1678 m. kelionės į Lenkiją, Čekiją, Vokietiją, Italiją, Prancūziją, Angliją ir Olandiją įspūdžius. Visoje kelionėje jis rašė dienoraštį, kuris buvo išspausdintas tik XX a. Dėl šios publikacijos T. Bilevičius tapo bene geriausiai pasaulyje žinomu žemaičiu. O Teodoro Bilevičiaus sūnus Aleksandras Jurgis buvo Raseinių seniūnijos valdytojas, turėjo dvarų ir Ukmergės paviete.

 Mikalojus Kristupas Stanka – Bilevičius ir Adomas Bilevičius buvo formalūs Raseinių Domininkonų vienuolyno fundatoriai. Vienuoliai, atsilygindami Bilevičiams, 1647 m. iškilmingai palaidojo mirusį Andrių Stankevičių – Bilevičių, o jo laidotuvėse pasakytą pamokslą išleido atskira knyga. Tai buvo viena pirmųjų Raseiniuose parengtų knygų.

 Patogi padėtis bei rūmų ištaigingumas lėmė, kad kartais čia apsistodavo ir labai žymūs svečiai. Didžiausią garbę Biliūnams 1702 m. suteikė Švedijos karalius Karolis XII. Švedams užėmus  Raseinius, pats karalius su vyriausiąja būstine įsikūrė Biliūnų dvare ir jame užsibuvo pusantro mėnesio.

           Praėjus geram šimtmečiui, 1812 m. birželio 30 – liepos 10 d. dvare buvo apsistojęs Napoleono maršalas Makdonaldas.

Paskutinis Biliūnų dvare gyvenęs Bilevičių giminės atstovas Juozapas Bilevičius buvo išrinktas Raseinių apskrities bajorų maršalka, vadovavo Raseiniuose veikusiai Palemono masonų ložei. Juozapas neturėjo sūnaus, po jo mirties dvarą paveldėjo už Liudviko Pilsudskio ištekėjusi jo dukra Uršulė. Pilsudskiai dvarą valdė neilgai, už aktyvų dalyvavimą 1863 m. sukilime buvo ištremti į Sibirą, o dvaras priverstinai parduotas.

 1867 m. už 89 000 rublių Biliūnus nusipirko artilerijos kapitonas Nikolajevičius Draškovskis. Perkant dvarą, tokios didelės sumos jis neturėjo, todėl paėmė paskolą. Naujam dvarininkui Biliūnuose ūkininkauti nesisekė, dvarą slėgė vis didesnės skolos. Mirus Draškovskiui, dvaras atiteko jo sūnui Nikolajui bei dukroms Elenai, Nadeždai, Olgai, Eugenijai ir Verai. 1890 m. paveldėtojai pasidalino dvarą ir jo palivarkus, patį Biliūnų dvarą paveldėjo sūnus Nikolajus Draškovskis.

            XIX – XXa. Lietuvos piliakalnius tyrinėjęs lenkų archeologas Liudvikas Kšivickis prastą nuomonę apie N. Draškovskį parašė savo memuaruose. Anot jo, Biliūnų dvare „sėdėjo iki ausų paskendęs skolose valdytojas rusas, nors ir susigiminiavęs su anuomet Rusiją valdžiusiomis asabomis, luošinamas homoseksualizmo ir pinigų ieškojimo“.

            1925 m. Nikolajus Draškovskis Biliūnų dvarą už 90 000 litų pardavė Jonui Kaminskui. Pagal notarinę sutartį J. Kaminskas Draškovskiui, be sutartos pinigų sumos, iki gyvos galvos turėjo duoti visą gerą išlaikymą su butu, kuru, šviesa, patarnavimu ir pora gerų arklių su geru vežiku ir vežimu. Anot paties J. Kaminsko, jis Biliūnų dvare tarnavo nuo 1912 m. iš pradžių – paprastu vežiku, o vėliau išsitarnavo ūkvedžio pareigas. Nuo 1918 m. iki 1925 m. jis iš Draškovskio dvarą nuomojo.

1941 m. birželio 16 d. visa Kaminskų šeima buvo ištremta į Sibirą.

Antrojo pasaulinio karo pabaigoje – 1957 m., Biliūnų dvare buvo įsikūrusi ligoninė, Raseinių TBC dispanceris.

1954 m. dėl dvaro rūmų remonto bei pritaikymo sanatorijai buvo pateiktas užsakymas restauracinėms dirbtuvėms.

 1957 – 1968 m. Biliūnų dvare buvo įkurta Valstybinė Raseinių rajono veislininkystės stotis.

1968 – 1989 m. dvaro rūmuose gyveno kelios kaimo gyventojų šeimos.

1989 m. dvaras sugrąžintas buvusiems savininkams. Dabar rūmus ir visą dvarą prižiūri Kaminskų duktė, turto paveldėtoja Bernadeta Kaminskaitė – Žagarnauskienė.

Mikalojus Kristupas Stanka – Bilevičius ir Adomas Bilevičius buvo formalūs Raseinių Domininkonų vienuolyno fundatoriai. Vienuoliai, atsilygindami Bilevičiams, 1647 m. iškilmingai palaidojo mirusį Andrių Stankevičių – Bilevičių, o jo laidotuvėse pasakytą pamokslą išleido atskira knyga. Tai buvo viena pirmųjų Raseiniuose parengtų knygų.

 Patogi padėtis bei rūmų ištaigingumas lėmė, kad kartais čia apsistodavo ir labai žymūs svečiai. Didžiausią garbę Biliūnams 1702 m. suteikė Švedijos karalius Karolis XII. Švedams užėmus  Raseinius, pats karalius su vyriausiąja būstine įsikūrė Biliūnų dvare ir jame užsibuvo pusantro mėnesio.

           Praėjus geram šimtmečiui, 1812 m. birželio 30 – liepos 10 d. dvare buvo apsistojęs Napoleono maršalas Makdonaldas.

Paskutinis Biliūnų dvare gyvenęs Bilevičių giminės atstovas Juozapas Bilevičius buvo išrinktas Raseinių apskrities bajorų maršalka, vadovavo Raseiniuose veikusiai Palemono masonų ložei. Juozapas neturėjo sūnaus, po jo mirties dvarą paveldėjo už Liudviko Pilsudskio ištekėjusi jo dukra Uršulė. Pilsudskiai dvarą valdė neilgai, už aktyvų dalyvavimą 1863 m. sukilime buvo ištremti į Sibirą, o dvaras priverstinai parduotas.

 1867 m. už 89 000 rublių Biliūnus nusipirko artilerijos kapitonas Nikolajevičius Draškovskis. Perkant dvarą, tokios didelės sumos jis neturėjo, todėl paėmė paskolą. Naujam dvarininkui Biliūnuose ūkininkauti nesisekė, dvarą slėgė vis didesnės skolos. Mirus Draškovskiui, dvaras atiteko jo sūnui Nikolajui bei dukroms Elenai, Nadeždai, Olgai, Eugenijai ir Verai. 1890 m. paveldėtojai pasidalino dvarą ir jo palivarkus, patį Biliūnų dvarą paveldėjo sūnus Nikolajus Draškovskis.

            XIX – XXa. Lietuvos piliakalnius tyrinėjęs lenkų archeologas Liudvikas Kšivickis prastą nuomonę apie N. Draškovskį parašė savo memuaruose. Anot jo, Biliūnų dvare „sėdėjo iki ausų paskendęs skolose valdytojas rusas, nors ir susigiminiavęs su anuomet Rusiją valdžiusiomis asabomis, luošinamas homoseksualizmo ir pinigų ieškojimo“.

            1925 m. Nikolajus Draškovskis Biliūnų dvarą už 90 000 litų pardavė Jonui Kaminskui. Pagal notarinę sutartį J. Kaminskas Draškovskiui, be sutartos pinigų sumos, iki gyvos galvos turėjo duoti visą gerą išlaikymą su butu, kuru, šviesa, patarnavimu ir pora gerų arklių su geru vežiku ir vežimu. Anot paties J. Kaminsko, jis Biliūnų dvare tarnavo nuo 1912 m. iš pradžių – paprastu vežiku, o vėliau išsitarnavo ūkvedžio pareigas. Nuo 1918 m. iki 1925 m. jis iš Draškovskio dvarą nuomojo.

1941 m. birželio 16 d. visa Kaminskų šeima buvo ištremta į Sibirą.

Antrojo pasaulinio karo pabaigoje – 1957 m., Biliūnų dvare buvo įsikūrusi ligoninė, Raseinių TBC dispanceris.

1954 m. dėl dvaro rūmų remonto bei pritaikymo sanatorijai buvo pateiktas užsakymas restauracinėms dirbtuvėms.

 1957 – 1968 m. Biliūnų dvare buvo įkurta Valstybinė Raseinių rajono veislininkystės stotis.

1968 – 1989 m. dvaro rūmuose gyveno kelios kaimo gyventojų šeimos.

1989 m. dvaras sugrąžintas buvusiems savininkams. Dabar rūmus ir visą dvarą prižiūri Kaminskų duktė, turto paveldėtoja Bernadeta Kaminskaitė – Žagarnauskienė.

Senoviniai gynybiniai įtvirtinimai – Volų pilaitė

Netoli Biliūnų dvaro yra tikri žemės įtvirtinimai – archeologinis kultūros paveldo objektas Volų pilaitė. Kada jie atsirado nežinoma, nors spėjama, kad pačioje XVIII a. pradžioje, čia kurį laiką gyvenusio karaliaus Karolio XII įsakymu juos įrengė švedų kareiviai. Tų statybų aidas ilgai išliko žmonių atmintyje ir dar net 1935 m. vietos gyventojai kalbėjo, kad „toj vietoj švedai pasistatę pilį“. Tokią žinutę 1935 m. liepos 4 d. išspausdino ir laikraštis „XX amžius“.

Bendraukime!